Mikroelementų trūkumas plačiau

Aliuminis (Al) – lengvasis metalas. Tai vienas labiausiai Žemės plutoje pa­plitusių elementų. Tačiau įprastomis sąlygomis augalai sunkiai jį pasisavina iš dirvožemio, ir į žmogaus organizmą jis patenka minimaliais kiekiais. Technogeninis aplinkos užteršimas aliuminiu (metalurgija- lengvieji lydi­niai, boksitų, apatitų gavyba ir perdirbimas, aliuminio dirbinių, mineralinių trąšų, lėktuvų gamyba ir kit.), ekologinės problemos (rūgštūs lietūs, didelis dirvų rūgš­tingumas), bloga geriamojo vandens kokybė, (minkštas vanduo, su kalcio, magnio deficitu ir kit.), aliuminio naudojimas buityje (indai, dažai, dirbiniai), maisto ir farmacijos pramo­nėje (konservai, folija, konservantai, skrandžio sulčių rūgštingumą mažinančių ir kitokių vaistų komponentai ir kit.) gali sąlygoti neįprastai didelių aliuminio dozių patekimą į organizmą. Biotinės Medicinos Centro (BMC) duomenimis tiek suaugusiems, tiek ir vaikams, priklausantiems intoksikacijos aliuminiu rizikos grupei, leidžiama aliuminio koncentracija plau­kuose siekia 40,0 mikrog/g. Per didelis aliuminio sukaupimas gali neigiamai veikti kaulus (osteoporozė, į rachitą panašūs susirgimai), inkstus (nefropatijos, akmenligės grėsmė ), CNS (sulėtejęs: vaikų intelekto vystymasis, encefalopatijos ligoniams po inkstų dializės, Alzheimerio liga). Kaupdamasis audiniuose, aliuminis gali paskatinti jų fibrozę. Aliuminio toksiškumas didžia dalimi susijęs su jo antagonizmu kalciui ir magniui, poveikiu prieskydinėms liaukoms, sugebėjimu lengvai sudaryti junginius su baltymais ir kauptis inkstuose, kauluose, cent­rinėje nervų sistemoje. Aliuminio poveikis CNS gali pasireikšti pablogėjusia atmintimi, nervingumu, polinkiu į depresijas, sunkumais mokantis, hiperaktyvumu. Apie aliuminio trūkumo simptomus žinoma labai mažai, tačiau manoma, kad tai gali sukelti medžiagų apykaitos sutrikimus kauliniame audinyje.
 
Arsenas (As) yra nuodingas ir kartu sąlyginai būtinas elementas (mažos jo dozės stimuliuoja imunitetą ir kraujodarą). Arseno šaltiniu gali būti stiklo, radioelektronikos (puslaidininkių), metalurgijos pramonės, šiluminių elektrinių, automobilių sukeliama aplinkos tarša. Taip patjis gali patekti su užterštu geriamuoju vandeniu, daržovėmis, vaisiais, ypač vynuogėmis (ir vynuogių vynu), jūros produktais, kai kuriais medikamentais, mineraliniu vandeniu (vartojant be saiko), o taip pat rūkant (1 pakelis cigarečių atstoja 2-3 arseno paros dozes, kurios įprastai gaunamos su maistu). Arseno ištyrimas plaukuose yra pripažintas geriausiu metodu, nustatant žmones, priklausančius intoksikacijos arsenu rizikos grupei. Foninė arseno koncentracija plaukuose yra iki 0,5 mikrog/g, maksimali leistina-1,0 mikrog/g vaikams ir 3,0 mikrog/g suaugusiems. Padidėjęs arseno kaupimasis pirmiausia gali pažeisti kepenis, odą (hiperkeratozė, dermatitai), sukelti alergines reakcijas, kraujagyslių (pirmiausiai – kojų) pakenkimą, klausos susilpnėjimą, padidintą CNS jaudrumą, dirglumą, galvos skausmus, imuniteto, kraujodaros nusilpimą. Ilgalaikis arseno poveikis yra kancerogeninis (padidina odos, kepenų, plaučių navikų riziką). Arsenas vadinamas „tioliniu nuodu“, jo veikimo mechanizmas susijęs su sieros, seleno, fosforo (jo antagonistų) apykaitos sutrikdymu.

Berilis (Be) – toksinis ultramikroelementas, naudojamas ypatingų lydinių, legiruoto plieno, rentgeno aparatų, kaitrinių elektros lempų gamyboje. Padidėjusi berilio koncentracija sutinkama darbininkų, inžinierių, kontaktuojančių su beriliu, o taip pat jų šeimos narių organizme. Leidžiama berilio koncentracija plaukuose BMC duomenimis -1 mikrog/g (suaugusiems ir vaikams). Labiausiai berilį kaupia kepenys, kaulinis audinys ir plaučiai. Kaupdamasis organizme, berilis dažniausiai pakenkia plaučius (fibrozė, sarkoidozė, beriliozė), rečiau – odą (eritema, egzema), širdies raumenį, kepenis, kaulus. Gali sukelti virškinamojo trakto gleivinės erozijas. Berilio antagonistas – magnis.

Kalcis (Ca) beveik visas (99%) koncentruojasi kauliniame audinyje ir todėl yra svarbiausias jo būklei. Tačiau kalcio jonai (Ca++) būtini ir normaliai raumeninio audinio, nervų, imuninės sistemos veiklai. Be to, jie slopina toksinų, sunkiųjų metalų absorbciją žarnyne ir kaupimąsi organizme. Skaitlingais tyrimais įrodyta, kad kalcio koncentracija plaukuose atspindi organizmo apsirūpinimą šiuo elementu. Kalcio trūkumas kauluose ir visame organizme aiškiai koreliuoja su jo koncentracijos plaukuose sumažėjimu. Mažesnė jo koncentracija randama ir žiluose, šviesintuose plaukuose. Kalcio koncentracijos padidėjimas plaukuose paprastai rodo ne padidintą jo kiekį, bet pagreitėjusią apykaitą (persiskirstymą), šalinimą. Tai reiškia gresiantį kalcio deficitą, atramos-judamojo aparato, prieskydinių liaukų, skydliaukės ligas (tarp jų – galimą autoimuninį tireoiditą). Kartais padidėjusi koncentracija gali būti ir dėl kalcio preparatų perdozavimo. Žmonės, kurių kalcio koncentracija plaukuose maža, neteisingai maitinasi (trūksta baltyminio maisto, pieno produktų, per daug produktų, turtingų fosforo – vaisvandenių, konservų ir kit.), arba praranda kalcį dėl stresų, infekcijų, inkstų, endokrininės sistemos ligų. Priežastis gali būti ir blogas kalcio pasisavinimas sergant kandidoze, alergija maisto produktams, esant disbakteriozei (po gydymo antibiotikais), dėl intoksikacijos (švinu ir kit.). Kartais deficitas vystosi vartojant pernelyg„minkštą“ (mažai mineralizuotą) geriamąjį vandenį. Kalcio trūkumo padidintos rizikos grupei priklauso vaikai (dėl greito augimo). Jiems trūkumas pasireiškia rachitą primenančiais simptomais, osteoporoze, vėluojančiu dantų augimu, polinkiu į kaulų lūžius ir raumenų spazmus (tetanija), skausmus. Taip pat gali būti alergozės, blogas kraujo krešėjimas. Padidėja aterosklerozės, infekcinių ligų (tame tarpe – tuberkuliozės) pavojus. Suaugusiųjų tarpe padidintai rizikos grupei priklauso nėščios ir maitinančios, o taip pat klimakterinio amžiaus moterys, bei besigydantys dėl kaulų lūžių. Paprastai kalcio deficitas jiems pasireiškia raumenų skausmais, spazmais, parodontoze, osteoporoze, alergozėmis, blogu kraujo krešėjimu, padidėjusiu aterosklerozės, infekcinių ligų (tame tarpe – tuberkuliozės) pavojumi. Moterims gali būti priešmenstruaciniai ir klimakteriniai spazmai.

Kadmis (Cd) – sunkusis metalas, kurio apykaita glaudžiai susijusi su cinku ir variu (visus juos transportuoja tas pats baltymas – metaltioneinas). Kadmis labai toksiškas, lengvai prasiskverbia pro žarnyną, per nėščios motinos placentą- vaisiui. Jo nesulaiko dauguma filtrų, naudojamų vandens valymui. Kadmio toksinio poveikio organizmui mechanizmas susijęs tiek su jo tiesioginiu poveikiu audiniams, sutrikdant baltymų apykaitą, tiek su cinko, bei, mažesniu intensyvumu – vario, seleno, kalcio išstūmimu. Minėti elementai yra kadmio antagonistai ir padeda apsisaugoti nuo jo toksinio poveikio.Kadmio šaltiniai gali būti rūkymas, dažai, akumuliatoriai, lydmetalis, o taip pat termofikacinių elektrinių, anglies šachtų ir plieno pramonės įmonių išmetami teršalai. Leidžiama kadmio koncentracija vaikų ir suaugusiųjų plaukuose – 2 mikrog/g. Padidėjęs kadmio sukaupimas paprastai sukelia inkstų patologiją (nefropatija, baltymas šlapime), prostatitus, imunodeficitus, odos ligas, arterinio kraujospūdžio pa­didėjimą, anemiją, apetito sumažėjimą, pokyčius kauluose ir sąnariuose, lydimus skausmų (Itaj-Itaj liga). Vyrams padidėja prostatos sutrikimų, tame tarpe, adenomų pavojus. Kadmio susikaupimas dažnai stebimas aktyviai ir net pasyviai rūkantiems, ir yra vienas iš neigiamai plaučius veikiančių faktorių. Kadmio deficito įtaka žmogui neaprašyta.

Kobaltas (Co) – vienas svarbiausių mikroelementų, pirmiausiai būtinas norma­liai kraujodarai (sudedamoji vitamino B12 dalis), o taip pat daugelio fermentų aktyvavimui, CNS veiklai, vegetacinės nervų sistemos reguliavimui, skyd­liaukei, ląstelių dalijimuisi (vitaminas B12 pasižymi anaboliniu poveikiu, tai yra, skatina raumenų masės augimą, atstatomuosius organizmo procesus ). Kobaltas ir vitaminas B12 labai naudingi sunkų fizinį darbą dirbantiems žmonėms, sporti­ninkams. Kobalto pasisavinimui padeda jodas, daug baltymų turintis maistas, manganas, varis, nikelis, o trukdo Na. Perteklinis kobalto patekimas į organizmą būna gana retai, tačiau tai gali sukelti širdies raumens pakenkimą („kobaltinė kardiomiopatija“, sutinkama alaus mėgėjų, metalurgų, cemento, stiklo pramonės darbuotojų tarpe), klausos nervo pakenkimą, skydliaukės hipofunkciją, padidintą arterinį kraujospūdį, hiperlipidemiją (riebalų ir į juos panašių medžiagų pagausėjimas kraujyje). Kobalto deficitas dažniausiai sutinkamas tarp vegetarų bei žmonių su sumažėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu, nepakankama kasos funkcija. Dėl kobalto trūkumo gali vystytis anemija (mažakraujystė), bendras silpnumas, pagreitėjęs nuovargis, sumažėjęs jautrumas. Sustiprėja vegetacinės nervų sistemos disfunkcija (dažni širdies„permušimai“), sulėtėja sveikimas, sergant lėtinėmis ligomis. Sulėtėja vaikų vystymasis.

Chromas (Cr) iš vienos pusės – gyvybiškai svarbus mikroelementas, dalyva­ujantis angliavandenių ir riebalų apykaitoje, kraujagyslių, širdies raumens veikloje, iš kitos – gali būti pavojingas nuodas, jei jo patenka per daug. Chromo šaltiniu gali būti metalurgijos (specialių plienu gamyba), mašinų gamybos, avalynės, dažų įmonės, galvaniniai cechai, automobilių išmeta­mosios dujos. Valgant per daug kvietinių miltų gaminių (baltos duonos, pyragų, makaronų), saldumynų,geriant daug vaisvandenių, gali atsirasti chromo deficitas. Leidžiama chromo koncentracija plaukuose vaikams ir suaugusiems BMC duome­nimis- 1,0 mikrog/g. Jei į organizmą patenka per daug chromo, ypač šešiavalenčio, gali vystytis anemija, alergozės, astminiai bronchitai, kontaktinės dermatozės, bei padidėti navikų atsiradimo rizika. (Šešiavalentis chromas – I-os pavojingumo klasės kancerogenas). Greta specifinių efektų, ilgalaikis kontaktavimas su chromo junginiais dažnai prisideda prie hepatitų, gastritų, asteno-neurotinių simptomų atsiradimo. Chromo deficitas žymiai padidina aterosklerozės atsiradimo riziką, veda prie tole­rancijos gliukozei sumažėjimo ( cukrinio diabeto rizika !), baltymų apykaitos sutrikimo (baltymų trūkumo rizika), greito nuovargio, nerimo, nemigos, galvos skausmų, nutukimo, išeminės širdies ligos, padidinto cholesterolio kiekio kraujyje.

Varis (Cu) priskiriamas prie gyvybiškai būtinų mikroelementų, vaidinančių svar­bų vaidmenį oksidacijos-redukcijos, neuroendokrininiuose procesuose, lipi­dų peroksidavime, jungiamojo audinio ir kraujo gamyboje. Vario/cinko santykis -viena svarbiausių žmogaus organizmo konstantų. Per didelis molibdeno, cinko, mangano, o taip pat kadmio ir švino patekimas gali sutrikdyti vario pasisavinimą ir biologines funkcijas. Pagrindinis vario šaltinis yra maisto produktai, ir jo apykaitos sutri­kimų kilmė dažniausiai yra vidinė (organizmo biocheminių procesų sutrikimas). Tačiau, jei netoli gyvenamosios vietos yra įmonė, gaminanti elektros įrangą, mineralines trąšas, radiotechninius gaminius, spalvotuosius metalus, taikanti galvanizavimo technologiją, vario kaupimas gali būti išorinės kilmės. Panašaus efekto galima tikėtis, naudojant varinius indus, papuošalus ir kitokius dirbinius (tame tarpe – kontraceptines spirales), maudantis baseine, kurio vanduo apdorotas vario sulfatu, vartojant daug produktų, turtingų vario, perdozavus vario turinčių medikamentų, hormoninių kontraceptikų. Padidėjęs vario kiekis plaukuose gali liudyti apie kepenų ligą (tulžies sąstovis, hepatitas, gresianti kepenų cirozė ), polinkį į hipertoninę ligą (vyrams virs 40 metų – į miokardo infarktą), cholesterino koncentracijos padidėjimą kraujyje, navikų grėsmę (ypač moterų ginekologinės srities), autoimuninius susirgimus, egzemą, migreną, epilepsiją, o taip pat sąnarių ir kraujagyslių uždegimą, jungiamojo audinio sistemines ligas, odos dis-(hiper-) pigmentaciją. Vario perteklius dažnas cholerikams, kūrybinių profesijų atstovams, profesionaliems sportininkams, žmonėms, piktnaudžiaujantiems alkoholiu. Taigi, vario apykaitos sutrikimų raktinė priežastis dažniausiai yra kepenų ir tulžies pūslės patologija, vegetacinės nervų sistemos disfunkcija, o taip pat – padidėjęs patekimas iš išorės. Lėtinė intoksikacija variu ir jo druskomis, kontaktuojantiems su juo darbininkams gali sukelti funkcinius nervų sistemos, kepenų, inkstų sutrikimus, alergodermatozes. Vario deficitas gali sąlygoti psichoemocinį išsekimą. Jo trūkstant, padidėja rizika susirgti anemija, leukopenija (mažas leukocitų kiekis kraujyje), vitiligo (odos pigmen­tacijos sutrikimas), kitomis odos, jungiamojo, kaulinio audinio ligomis (skolioze, osteoporoze ir kit.), alergijomis (tame tarpe, alerginiu rinitu, astminėmis bronchito komplikacijomis), skydliaukės hipofunkcija (sumažėjusi skydliaukės hormono tiroksino gamyba). Vario deficitas aptinkamas, sergant demielinizuojančiomis ligomis, sulėtėjus psicho-motoriniam, kalbos vystymuisi, vaikams sergant epilepsija, esant genetiniams sutrikimams (Marfano sindromas, Menkeso liga, arba garbanotų plaukų sindromas). Vario deficitas neigiamai veikia kraujodarą (sutrinka geležies absorbcija žarnyne ir eritrocitų susidarymas), gali būti širdies ydų, diabeto atsiradimo rizikos faktorius. Mer­gaitėms dėl to gali sulėtėti lytinis brendimas, atsirasti sąlygos ginekologiniams susirgimams (kiaušidžių funkcijos sutrikimams, uždegimams ir kit.). Dažniausios vario deficito priežastys yra netinkama mityba, aplinkos užterštumas kadmiu, molibdenu, manganu, cinku, hormoninių ir cinko turinčių preparatų perdozavimas, gausus fruktozės ir vitamino C vartojimas.

Geležis (Fe) – svarbiausia iš gyvybiškai būtinų (esencialinių) mikroelementų. Jos pagrindinė funkcija- organizmo aprūpinimas deguonimi (96% geležies sukaupta kraujyje), dalyvavimas daugelyje oksidacijos – redukcijos reakcijų. Tiek geležies deficitas, tiek ir jos perteklius organizmą veikia neigiamai. Padidėjusi geležies koncentracija vaikų plaukuose paprastai asocijuojasi su padidintu CNS jaudrumu, dažnai – agresyvumu, dėmesio koncentracijos sutrikimu. Suaugusiems padidėjęs geležies kaupimas dažniausiai sutinkamas, sergant lėtinėmis kepenų ligomis (tame tarpe, dėl alkoholizmo), lėtiniu gastroduodenitu su padidėjusiu rūgštingumu, opalige, padidintu CNS jaudrumu, cukriniu diabetu, artritais. Kraštutinė geležies pertekliaus išraiška -hemochromatozė (susirgimas, kai pažeidžiama kraujodaros sistema, kepenys, blužnis). Geležies perteklinis kaupimasis gali būti sąlygotas nekontro­liuojamo geležies preparatų vartojimo, tačiau dažniau tai būna susiję su organizmo medžiagų apykaitos sutrikimu (sergant kepenų, kasos, ir kitų organų ligomis Geležies trūkumas paprastai pasireiškia kaip ferodeficitinė anemija su jai būdingais simptomais – galvos svaigimu, silpnumu, greitu nuovargiu, atminties, dėmesio nusilpimu, blyškia oda ir gleivinėmis, sumažėjusiu atsparumu peršalimams ir infekcinėms ligoms (imunodeficitinė būklė), kaulų ir nagų trapumu, širdies ūžesiais, burnos ir nosies gleivinės uždegiminiais ir atrofiniais pokyčiais, iškreiptu skoniu. Geležies deficito priežastys gali būti netinkama mityba (pavyzdžiui, vegetarizmas, neprivalgymas, mažas gaunamų vitaminų, ypač C kiekis, fosfatų perteklius ir kit.), kraujo netekimas dėl operacijos, sužeidimo, hemorojaus, opaligės, donorystės, hormoninės reguliacijos sutrikimai (skydliaukės disfunkcija), žarnyno kirmėlių invazija, apsinuodijimai (švinu, gyvsidabriu ), geležį surišančių medžiagų (kompleksonų) patekimas iš išorės (medikamentai, turintys fluoro, mažinantys rūgštingumą ) ir jų susidarymas, sergant navikais, reumatu, gastritu su sumažintu rūgštingumu, disbakterioze. Geležies deficitas gali atsirasti ir dėl besaikio stiprios arbatos vartojimo. Moterims priežastis gali būti gausios mėnesinės, fibrocistiniai dariniai krūtyse ir mažojo dubens organuose.

Gyvsidabris (Hg) naudojamas chloro, NaOH, liuminescencinių lempų, fungicidų, elektros aparatūros ir kit. gamyboje. Gyvsidabrio junginiai odos ligų, sifilio gydymui pradėti naudoti jau senovėje. Šiuolaikinėje medicinoje naudojamasi gyvsidabrio priešuždegiminiu, antiseptiniu, dezinfekuojančiu veikimu. Tiriama jo panaudojimo galimybė gydant kai kuriuos navikus. Gyvsidabris naudojamas termometruose, manometruose, gyvsidabrio kvarco lempose, ir kituose medicininiuose prietaisuose. Gyvsidabris į žmogaus organizmą patenka su žuvimi, kitais jūros produktais, ryžiais (iki 0,2 mg/kg). Toksiškumas priklauso nuo cheminio junginio, kurio sudėtyje gyvsidabris patenka. Metalinis gyvsidabris, patekęs į virškinimo traktą, yra praktiškai nenuodingas (rezorbuojasi <0,01%). Tuo tarpu jo garai puikiai rezorbuojasi kvėpavimo takuose ir plaučiuose (apie 85-90%). Apsinuodijimo gyvsidabriu rizika įvertinama, tiriant šlapimą, plaukus, nagus ir kitokį biosubstratą. Foninė gyvsidabrio koncentracija plaukuose yra 0,5 mikrog/g, biologiškai leistina – 0,9 mikrog/g. Pastebėta, kad žmonės, kurių racione žymią vietą užima jūros produktai („susi“ restoranų gerbėjai), gyvsidabrio sukaupia 3-10 kartų daugiau už foninį rodiklį.

Jodas (J) plačiai naudojamas medicinoje įvairių preparatų sudėtyje. Jis yra gyvybiškai būtinas elementas, pasižymintis aukštu fiziologiniu aktyvumu. Jodas įeina į tireotropinio ir tireoidinio skydliaukės hormonų sudėtį. Pagrindinės jodo pertekliaus priežastys yra jo apykaitos sutrikimai ir padidėjęs patekimas. Dėl to gali atsirasti hipertireozė, tireotoksikozė, gūžys, o taip pat galvos skausmai, pagreitėjęs nuovargis, silpnumas, depresija. Jodo trūkumas paprastai kyla dėl nepakankamojo kiekio (<10,0 mikrog/g), gaunamo su maistu. Tai savo ruožtu skatina jodo-deficitinių būklių, kitų ligų (endeminio gūžio, hipotireozės, distireozės, kretinizmo ir kit.) atsiradimą.

Kalis (K) – svarbiausias ląstelės elementas-elektrolitas, aktyvuojantis eilės fermentų funkcijas. Kalis ypač svarbus organizmo ląstelių „mitybai“, raumenų, tame tarpe širdies raumens normaliai veiklai, vandens-elektrolitų balanso palaikymui, neuroendokrininės sistemos veiklai. Kalio perteklius plaukuose dažnai sutinka­mas prie neurovegetacinės distonijos, neurozių, hipertonijos, aritmijų, cukrinio diabeto, arba polinkio jam, plonojo žarnyno susirgimų, celiakijos (jautrumas baltymui gliutenui). Sutinkamas ir segantiems navikais, esant raumenų silpnumui (prie degeneracinių nervų-raumenų ligų). Žmonės su kalio pertekliumi plaukuose paprastai lengvai susijaudina, yra jautrūs, hiperaktyvūs, stipriai prakaituoja, dažnai šlapinasi. Kalio perteklius plaukuose gali reikšti padidintą jo kaupimą organizme, arba kalio persiskirstymą tarp audinių, elektrolitų balanso sutrikimą arba antinksčių žievės dis­funkciją. Sumažėjusi kalio koncentracija plaukuose gali būti prie astenijos (psichinio ir fizinio išsekimo, pervargimo), antinksčių nepakankamumo, inkstų funkcijos sutrikimų, miokardo laidumo ir metabolizmo pakenkimo pavojaus, AKS reguliavimo sutrikimo, mitralinio širdies vožtuvo prolapso, erozijų gleivinėse (opaligė, erozinis gastritas, gimdos kaklelio erozija), kai kada – prie cukrinio diabeto. Kartu būna sausa oda, silpni, matiniai plaukai. Moterims kartu su gimdos kaklelio išopėjimu kyla nevaisingumo, persileidimo pavojus. Kalio deficito išsivystymas dažniausiai susijęs su inkstų, plonojo žarnyno, endo­krininės sistemos ligomis, pervargimu, vidurius laisvinančių, šlapimą varančių, arterinį kraujospūdį mažinančių ir hormoninių preparatų vartoj imu, o taip pat su pertekliniu natrio ir cezio patekimu į organizmą.

Litis (Li) – ultramikroelementas, dalyvaujantis aukštosios nervinės veiklos reguliavime, veikiantis imunitetą, ir vandens-elektrolitų balansą. Padidėjusi ličio koncentracija plaukuose sutinkama prie inkstų šalinimo funkcijos, Na apykaitos sutrikimo, perdozavus ličio preparatus, naudojamus maniakinių-depresinių psichozių, rečiau – imunodeficitinių būklių gydymui. Perteklinis ličio patekimas įmanomas dirbantiems atominėse elektrinėse, galvaninių elementų gamyklose ir gyvenantiems šalia jų. Maža ličio koncentracija būna sergantiems psichinėmis, inkstų, imunodeficitinėmis ligomis, alkoholizmu sergančių žmonių palikuonims.

Magnis (Mg) – svarbiausias elektrolitas, ląstelės vidinis elementas, medžiagų apykaitoje glaudžiai susijęs su kaliu, kalciu, natriu. Šis makroelementas dalyvauja daugy­bėje fermentinių reakcijų, jas aktyvuodamas. Normali kalcio koncentracija ypač reikalinga aprūpinant energija gyvybinius procesus, reguliuojant nervų-raumenų laidumą ir lygiųjų raumenų (kraujagyslių, žarnyno, tulžies, šlapimo pūslės ir kit.) tonusą. Žymiai padidėjusi magnio koncentracija plaukuose rodo greičiau šio makroelemento pagreitintą šalinimą (išstūmimą) iš organizmo, persiskirstymą tarp įvairių audinių, arba apie skydliaukės ligas, lėtinį stresą, intoksikaciją aliuminiu, beriliu. Žinoma, tai gali būti ir magnio preparatų vartojimo dideliais kiekiais pasekmė. Magnio netekimas dažniausiai susijęs su lėtiniu pervargimu, dažnais stresais (būdinga „darboholikams“, vadovams), intoksikacijomis (kepenų ir inkstų „perkrovimas“, tame tarpe – alkoholiu), cukriniu diabetu, inkstų ligomis. Apšvitinimas radioaktyviais spin­duliais, intoksikacija aliuminiu, beriliu taip pat sukelia magnio netekimą. Magnio trūkumas skatina širdies ligų, hipertonijos (arterijų spazmai), trombų (mio­kardo infarkto pavojus) atsiradimą. Taip pat padidėja imunodeficito, cukrinio diabeto, pankreatito, oksalaturijos (viena iš akmenligės rūšių), tulžies takų diskinezijos, cholecistito pavojus. Greitas nuovargis, padidėjęs dirglumas, miego, širdies ritmo sutrikimai, vidurių užkietėjimas – dažni magnio trūkumo požymiai. Magnio koncentracijos sumažėjimas plaukuose ir kraujyje randamas besiskundžiantiems įvairiomis odos ligomis (tame tarpe – židininiu nuplikimu), emociniu nepastovumu, raumenų spazmais.

Manganas (Mn) yra gyvybiškai svarbus mikroelementas. Jis dalyvauja daugelio biocheminių procesų reguliavime: CNS neuromediatorių sintezėje ir apykaitoje, kaulų susidaryme, imuniniame atsake, insulino ir lipidų apykaitoje, lipidų peroksidinime. Leidžiama mangano koncentracija suaugusiųjų plaukuose- iki 30 mikrog/g. Dažniausiai manganu apsinuodija metalurgai, suvirintojai elektra ir kiti žmonės, kontaktuojantys su juo gamyboje, rečiau – netoli atitinkamų įmonių gyvenantys žmonės. Perteklinis mangano kaupimasis pirmiausiai gali pakenkti CNS. Atsiranda mieguistumas, pagreitintas nuovargis, pablogėja atmintis, sumažėja aktyvumas, siaurėja interesų ratas. Tiriant neurologiškai, gali būti stebimas mimikos skurdumas (amimija), raumenų tonuso, sausgyslinių refleksų pokyčiai, galūnių jautrumo, vegetacinės NS sutrikimai. Ryški klinika stebima tik mangano koncentracijai plaukuose žymiai viršijus normą (> 15-30 mikrog/g), kas būna gana retai, ir daž­niausiai – darbininkų tarpe. Saikingas mangano koncentracijos plaukuose pakilimas gali reikšti ir pagreitintą elemento išskyrimą iš organizmo, prieš atsirandant jo deficitui audiniuose ir organuose. Mangano deficitas – vienas iš paplitusių neigiamų pokyčių šiuolaikinio žmogaus mineralų apykaitoje. Tai tikriausiai susiję tiek su padidintu emociniu krūviu (manganas būtinas pagrindiniams biocheminiams procesams smegenyse), padidėjusiu toksinių medžiagų poveikiu (mangano – superoksiddismutazė – vienas iš pagrindinių fermentų, saugančių ląstelių membranas nuo laisvųjų radikalų sukeliamos oksidacijos), tiek ir su dieta, kurioje trūksta produktų, turtingų mangano (žalumynai, grubus augalinis maistas), bei yra aptinkamas didelis fosfatų kiekis (vaisvandeniai, konservai ir kit.). Manganas dalyvauja angliavandenių bei riebalų apykaitoje, jungiamojo ir kaulinio audinio susidaryme, skydliaukės hormono tiroksino apykaitoje, ir tokiu būdu yra būtinas riebalų apykaitos sutrikimų, cukrinio diabeto, osteoporozės, sąnarių skausmų, gūžio profilaktikai. Estrogenai (moteriški lytiniai hormonai) sustiprina mangano biologinį aktyvumą, o per didelis kalcio, fosforo, geležies ir vario vartojimas gali sulėtinti mangano įsisavinimą ir slopinti jo poveikį. Manganas svarbus vit.C, E, cholino ir B grupės vitaminų apykaitos reguliavimui. Vaikams mangano deficitas paprastai pasireiškia polinkiu į alergozes, tame tarpe – respiratorines, į neurotines reakcijas, spazminius reiškinius, skoliozę, ir kit. Ryškus mangano deficitas būna vaikams su sutrikusiu kalbos vystymusi. Panaikinus mangano deficitą, teigiamas poveikis stebimas net prie rimtų CNS veiklos sutrikimų. Moterims mangano deficitas dažnai būna susijęs su ginekologine patologija (kiau­šidžių disfunkcija, nevaisingumo grėsme). Mangano apykaitos sutrikimai klimakteriniame laikotarpyje būna viena iš osteoporozės priežasčių.

Natris (Na) – tai makroelementas, elektrolitas, vaidinantis svarbiausią vaidmenį vandens-druskų apykaitoje, nervų, raumenų veikloje, inkstų funkcionavime. Padidėjusi Na koncentracija plaukuose dažniausiai atspindi vandens-druskų apykaitos sutrikimą, antinksčių disfunkciją, o taip pat gali būti prie cukrinio diabeto, inkstų šalinamosios funkcijos sutrikimo, polinkio į hipertoniją, patinimus, neurozes. Žmonės su natrio pertekliumi, ypač vaikai, dažnai būna jautrūs, jausmingi, hiperaktyvūs, jie gausiau prakaituoja, vartoja daugiau skysčių dėl padidėjusio troškulio. Retai padidintos Na koncentracijos plaukuose priežastimi būna ilgalaikis kontaktas su jūros vandeniu, arba kai kurių rūšių šampūnų ar kitokių priemonių vartojimas. Sumažinta natrio koncentracija plaukuose sutinkama gana retai, paprastai – dėl neuroendokrininių sutrikimų (hipofizio, antinksčių disfunkcijos), po galvos smegenų traumų, prie lėtinio inkstų nepakankamumo, lėtinių žarnyno susirgimų (pavyzdžiui, viduriuojant), dirbantiems karštyje.

Nikelis (Ni) – mikroelementas, nedideliais kiekiais būtinas organizmui (DNR ir RNR apykaitos reguliavimui). Tačiau didesniojo kiekio patekimas gali sukelti pavojų sveikatai. Yra gana nemažai nikelio šaltinių buityje, padedančių jam patekti tiek su maistu (nikeliuoti indai, stalo, maisto gaminimo įrankiai, pasterizuotas pienas, ir kiti produktai, užterštos daržovės ir vaisiai), tiek per burnos ir kitas gleivines (dantų karūnėlės, tabako rūkymas), ar per odą. Dirbantiems mašinų gamyboje, metalurgijos, anglies gavybos įmonėse, galvanizavimo cechuose ir pan., taip pat yra didelis intoksikacijos pavojus. Didžiausi nikelio išmetimai į atmosferą stebimi deginant akmens anglį. PSO duomenimis, nikelis – vienas iš pavojingiausių aplinkos teršalų. Leidžiama nikelio koncentracija plaukuose – 5 mikrog/g (vaikams ir suaugusiems). Per didelės nikelio koncentracijos paprastai pasireiškia alerginėmis reakcijomis (der­matitai, rinitai ir kit.), anemijomis. Lėtinė intoksikacija nikeliu padidina navikų atsiradimo plaučiuose, inkstuose, odoje riziką. Nikelio antagonistai yra geležis, cinkas, selenas ir vitaminas C.

Fosforo (P) apykaita glaudžiai susijus su kalcio, ir yra svarbi kaulinio audinio susidarymui. Ląstelėje jis aktyvuoja daugelį biologiškai aktyvių medžiagų, nutrientų, tame tarpe – B grupės vitaminus, dalyvauja aprūpinant ląsteles energija. Fosforas dalyvauja medžiagų pernešime per membranas, įeina į eilės fermentų sudėtį. Jo apykaitą reguja prieskydinės liaukos. Fosforo antagonistai įvairiose cheminėse reakcijose gali būti aliuminis, arsenas. Padidėjusi fosforo koncentracija plaukuose gali reikšti pagreitėjusi jo šalinimą. Vaikams tai gali būti prie kalcio/fosforo disbalanso (prieskydinės liaukos disfunkcija), kepenų ligų, raumenų degeneracijos, miokardo distrofijos rizikos, leukopenijos (leukocitų skai­čiaus kraujyje sumažėjimo), gausaus konservuotų maisto produktų, vaisvandenių varto­jimo, kontakto su fosforo-organiniais junginiais. Fosforo deficitas sutinkamas retai ir paprastai būna prie kepenų, tulžies takų, prieskydinių liaukų ligų, miokardo distrofijos, kvėpavimo sistemos nepakankamumo, imunodeficitinių būklių, leukopenijos, ilgai besitęsiančių lėtinių ligų, apsinuodijimų (alkoholiu, narkotikais), baltymų, gaunamų su maistu, trūkumo, arba sutrikus jų sintezei kepenyse. Dėl fosforo trūkumo sumažėja antioksidacinė organizmo apsauga nuo laisvųjų radikalų (padažnėja uždegimai, infekcijos, padidėja navikų rizika). Taip pat gali būti išsekimas, pagreitėjęs nuovargis.

Švinas (Pb) – sunkusis metalas, plačiai paplitęs aplinkoje. Pagrindiniai taršos šaltiniai anksčiau buvo etiliuotą benziną naudojantys senesni automobiliai. Dabar dažniau tai gali būti dažai, technologinių procesų atliekos, besidėvintys mechanizmai ir įrengimai, keramikos dirbinių gamyba ir kit. Švinas gali patekti su užterštu maistu, vandeniu, per kvėpavimo takus. Vaikai švino gali gauti per dažus, motinos pieną, naudodami netinkamus valgyti produktus. Suau­gusiesiems tai gali būti susiję su ekologiškai nepalankia gyvenamąja aplinka, darbu su benzinu, dažais, radiotechnika, akumuliatoriais, keramika ir t.t. Intoksikacija švinu vaikams pasireiškia hiperaktyvumu, agresyvumu, sutrikusiu dėmesiu, intelekto sumažėjimu, vystymosi atsilikimu. Suaugusiems ir vaikams gali atsirasti anemija, virškinimo sistemos, kaulų, dantų pakitimai, padidėjęs jaudrumas, skausmai galūnėse (dėl periferinių nervų pažeidimo), pilve, padidėjęs kraujospūdis. Vyrams dėl ilgalaikio kontakto su švinu gali sumažėti potencija (periferinių nervų pažeidimas), spermatozoidų judrumas if apvaisinimo galimybė. Tiriant kraują, pradinėse stadijose stebima retikuliocitozė (iki 20-25%), bazofilinių leukocitų padaugėjimas (25-40%).Tuo tarpu hemoglobinas ir eritrocitų skaičius nekinta. Leidžiama švino koncentracija plaukuose – 5 mikrog/g (ES ).

Selenas (Se) – labai svarbus ultramikroelementas ( organizme būna 10-20 mg seleno), aktyviai dalyvaujantis organizmo antioksidacinėje sistemoje, kepenims neutralizuojant toksinus, raumenų, t.t. miokardo trofikoje (mityboje), įeina į odos, plaukų, nagų, akies ragenos sudėtį. Seleno kon­centracija plaukuose patikimai koreliuoja su šio elemento koncentracija kraujo serume ir ląstelėse, kepenyse, miokarde, fermento gliutationperoksidazės (anti­oksidacinė sistema) aktyvumu. Esant labai žemai (pėdsakai) seleno koncentracijai plaukuose, rekomenduojama nustatyti jo koncentraciją kraujo plazmoje, arba gliutationperoksidazės aktyvumą. Padidėjusi seleno koncentracija plaukuose dažniausiai būna naudojant seleno turinčius šampūnus prieš pleiskanas. Tokiu atveju rekomenduotina atlikti papildomą gaktos plaukų, nagų arba kraujo plazmos ištyrimą. Rečiau sutinkama intoksikacija selenu gali pasitaikyti dirbantiems elektronikos, stiklo, lakų – dažų pramonėje – tiesiogiai kontaktuo­jantiems su selenu. Padidėjusi seleno koncentracija gali būti stebima tam tikrose onkologinių, degeneracinių ligų stadijose, yrant audiniams, prie kepenų cirozės. Seleno trūkumas dažniausiai pasireiškia odos, plaukų, nagų ligomis, imunodeficitinėmis būklėmis, sąnarių uždegimais, alergozėmis, kepenų detoksikacinės, baltymus sintetinančios funkcijos nusilpimu, distrofiniais pokyčiais miokarde ir kituose raumenyse. Gali sutrikti skydliaukės hormonų gamyba, sumažėti regėjimo aštrumas, pažeistų audinių regeneracija, padidėti polinkis kataraktai, navikų atsiradimui. Seleno deficito priežastis dažniausiai būna žarnyno disbakteriozė (po antibiotikų vartojimo, sergant žarnyno ligomis), persirgtos kepenų ligos, intoksikacijos (organiniais junginiais, metalais, arsenu ir kit.). Daug regionų, tame tarpe – Lietuva, pasižymi žemu seleno kiekiu dirvožemyje. Rūgštūs lietūs, padidintas dirvos rūgštingumas trukdo augalams įsisavinti seleną. Daug seleno netenkama verdant ir kepant (iki 50%), bei perdirbant grūdus į miltus (iki 75%).

Silicis (Si) – vienas iš labiausiai paplitusių cheminių elementų Žemės plutoje, tačiau įprastinėmis sąlygomis organizmas jį įsisavina labai mažais kiekiais. Silicis – svarbus jungiamojo audinio struktūros komponentas. Padidėjusi silicio koncent­racija plaukuose (disbalansas) gali rodyti į saikingus vandens-elektrolitų apykai­tos sutrikimus ir polinkį į akmenligę, osteochondrozę, artrozę, inkstų, plaukų, nagų, bronchų, plaučių ligas. Sutinkama dirbantiems šachtose, su asbestu, kvarcu, aerozoliais, cementu, stiklu ir kit., o taip pat vietovėse su padidintu silicio kiekiu vandenyje ir ore: dykumose, stepėse, kalnuose. Maža silicio koncentracija plaukuose rodo jungiamojo audinio silpnumą, polinkį į plaukų, nagų ligas (trapūs, sluoksniuojasi, blogai auga). Gali būti polinkis į odos uždegimus, bei dirglumą, bronchitus, plaučių uždegimus, kraujagyslių (išsiplėtimai, aterosklerozė), sąnarių (artropatijos, išnirimai) ligas. Taip pat blogai gyja žaizdos, lūžiai. Trūkstant silicio, sumažėja nespecifinis imunitetas, padidėja auglių atsiradimo pavojus.

Alavas (Sn) priklauso sunkiesiems metalams su lengvai išreikštu toksiniu efektu ir gali neigiamai veikti organizmą. Leidžiama alavo koncentracija, BMC duomenimis, yra 3 mikrog/g suaugusiems ir vaikams. Padidėjusi Sn koncent­racija plaukuose gali būti dėl kontakto su šiuo metalu gamyboje arba buityje (konservai, fluoro turinčios dantų pastos). Su alavo pertekliumi gali būti susijęs metalo prieskonis burnoje, sumažėjęs apetitas, pilvo skausmai, pykinimas, viduriavimas, nors apskritai alavas nepriskiriamas prie ypatingai toksiškų metalų.

Titanas (Ti), dėl savo inertiškumo organizmo audiniams, plačiai vartojamas medicinoje protezavimui (traumatologijoje, stomatologijoje ir kit), medi­cininių instrumentų gamyboje, pabarstams, tablečių užpildams ir kit. Padidėjusi titano koncentracija organizme parodo kontaktus su šiuo metalu, kurie, dabartiniais duomenimis, nesukelia rimto pavojaus žmogui.

Vanadis (V) – mikroelementas, dalyvaujantis angliavandenių apykaitos, širdies ir kraujagyslių sistemos reguliavime, tačiau per didelis jo kiekis gali veikti toksiškai, tame tarpe, kancerogeniškai. Leidžiama vanadžio kon­centracija plaukuose – 0,5 (mikrog/g suaugusiems ir vaikams. Perteklinis vanadžio patekimas į organizmą paprastai susijęs su ekologiniu faktoriumi. Su vanadžiu kontaktuoja metalurgai specialių plienu, vario gamyboje, naftininkai ir naftos perdirbėjai. Vanadžio aptinkama ir automobilių išmetamose dujose. Kai kuriuose antibiotikuose taip pat yra vanadžio. Dėl aplinkos užteršimo vanadžiu dažniau sergama viršutinių kvėpavimo takų, bron­chų, plaučių ligomis, navikais.

Cinkas (Zn) priskiriamas prie svarbiausių mikroelementų. Jis dalyvauja, regu­liuojant daugiau kaip 200 fermentinių sistemų aktyvumą, ir todėl įtakoja daugybę žmogaus organizmo funkcijų. Svarbiausios iš jų – ląstelių dali­jimosi, T-limfocitų veiklos, kasos virškinimo fermentų ir insulino sintezės reguliavimas. Taip pat nuo cinko priklauso baltymų sintezė kepenyse, specifinių atminties baltymų- smegenyse, testosterono gamyba, alkoholio perdirbimas, plaukų ir nagų augimas, odos regeneravimas. Padidėjusi cinko koncentracija plaukuose paprastai rodo ne padidėjusį jo patekimą į organizmą (nors tai gali būti ir dėl kontakto su cinku gamyboje, nekontroliuojamo cinko preparatų vartojimo), bet medžiagų apykaitos sutrikimą, sukeliantį šio elemento deficitą ir persiskirstymą organizme. Tai gali sukelti kepenų, kasos veiklos sutrikimus. Atsiranda imuniteto nepakanka­mumas (T-ląstelinio imuniteto), galimos autoimuninės reakcijos, alergijos. Dažniau peršalama, sergama infekcinėmis ligomis. Cinko deficitas neigiamai atsiliepia plaukų, nagų augimui, odos būklei. Gali atsirasti atopinis dermatitas, polinkis į pūlingus susirgimus, paaugliams — į jaunatvinius spuogus. Sulėtėja vaikų augimas ir vystymasis, berniukų lytinis brendimas, gali atsirasti hiperaktyvumas. Esant lėtiniam cinko nepakankamumui, blogėja atmintis, dėmesys, apetitas, uoslė, skonio jutimas, rega, žaizdų gijimas, padidėja opų, navikų rizika. Dėl sutrikusio virškinimo gali būti vidurių užkietėjimas, viduriavimas. Žmonės su cinko deficitu lengviau suserga alkoholizmu, cukriniu diabetu, opalige, greičiau sensta. Vyrams cinko deficitas skatina prostatos sutrikimus (prostatitai, adenoma, nevai­singumas), moterims padidėja priešlaikinio gimdymo grėsmė, gimsta mažesnio svorio, silpni naujagimiai. Dažniausia cinko deficito priežastis suaugusiems – plonojo žarnyno, kepenų, inkstų ligos, pastovus stresas, piktnaudžiavimas alkoholiu, intoksikacija gamyboje. Neretai cinko sumažėjimas organizme atsiranda dėl per didelio gaunamo vario, kadmio, švino (funkcinių cinko antagonistų) kiekio, ypač jei maiste trūksta baltymų.

 
 

< atgal